|
svečių knyga
 |
| |
LABORATORIJA
|
Kas yra pamoka |
Mokyklai rūpi ugdyti visapusišką žmogų, ne
vien perteikti žinias. Pagrindinė šios veiklos grandis yra pamoka.
Pamoka tai planingai organizuota, reglamentuota tam tikrų dokumentų
(programų, standartų) mokytojo ir jo ugdytinių veikla. Ši veikla yra
mokytojo ir mokinių kūryba. Trumpai pamokos schemą galėtume nubrėžti taip:
žinios-------veikla-------rezultatas
Taigi pamoka — tai mokiniams perteikiamos ir mokinių jau turimos žinios,
mokinių ir mokytojo veikla (t.y. įgytų ar turimų žinių taikymas, įgūdžių
formavimas ar lavinimas). Negalima užmiršti ir pamokos rezultato — t.y.
pamokai keliamų tikslų pasiekimo išraiškos |
|
Reikalavimai šiuolaikinei pamokai |
Šiuolaikinei pamokai keliama gana daug ir įvairių reikalavimų. Tai priklauso
nuo daugelio veiksnių. Trumpai, remdamasi ta pačia pamokos schema (žinios —
veikla — rezultatas), pateiksiu mano manymu svarbiausius reikalavimus
kiekvienai lietuvių kalbos pamokai:
ŽINIOS:
1.
Būtina kompetentingai parinkti pamokos
medžiagą, derinti ją su mokinių amžiaus ir jų gyvenamosios aplinkos
ypatumais (t.y. mokomoji medžiaga turi būti aktuali ir prieinama mokiniams,
ją reikia pasirinkti atsižvelgiant į mokinių amžiaus ypatumus, žinias,
gebėjimus, mokinių poreikius ir interesus).
2.
Ugdymo turinyje turi atsirasti
filosofinis pradas, verčiantis mąstyti, tobulėti.
Mokytojas turėtų ne tik suteikti žinių, bet
ir pratinti moksleivį mąstyti apie žmogaus ir tautos egzistenciją, atrasti
įvairius ryšius tarp faktų bei procesų, formuoti savo elgesį bei įpročius.
VEIKLA:
1.
Sumaniai taikyti aktyviuosius ugdymo
metodus, derinti juos su tradiciniais. Pamokoje turime siekti aktyvaus ir
sąmoningo kiekvieno mokinio darbo, siekti kalbos mokymo ir įgūdžių sudarymo
vienovės. Būtina neužmiršti, kad dėstymo metodus pasirenkama atsižvelgdami į
mokinių (mokinių grupės, klasės) ypatumus.
Norėčiau pabrėžti, kad nėra ir negali
būti universalaus kiekvienam mokytojui ir mokiniui tinkančio metodo.
Mokytojas pagal savo prigimtį ir jėgas renkasi tokius metodus, kurie jam
padėtų geriausiai pasiekti ugdymo tikslus bei uždavinius. Jei jam pačiam
patogus metodas nepadeda skleistis kiekvieno mokinio individualybei, derėtų
ieškoti kito arba permąstyti tą patį metodą. Tyrimai rodo, kad įvairesni
mokymo būdai sužadina mokinio susidomėjimą, neleidžia nuobodžiauti, turi
įtakos mokymosi motyvams. Koks mokymo metodas yra geriausias galima pasakyti
tik tada, kai tiksliai įvertinamos mokinių savybės (amžius, motyvai,
ankstesnis mokymasis ir rezultatai) ir mokymo tikslai.
2.
Domėtis
ne tik savo, bet dalykų blokų programomis, standartais, kolegų taikomais
darbo metodais ir formomis (t.y. neužmiršti tarpdalykinių ryšių, perimamumo
principo ir to, kad pamoka- ne atskirai paimtas izoliuotas ugdymo vienetas,
o tam tikrų temų sistema).
3.
Atkreipti dėmesį į
gebėjimus, labiausiai reikalingus šiuolaikiniam žmogui ir juos ugdyti (t.y.
komunikacinę ir dalykinę kompetenciją, raštingumą, gebėjimą analizuoti,
kritiškai mąstyti ir vertinti. Pamokoje reikėtų ne tik suteikti žinių, bet
ir pratinti mąstyti apie žmogaus ir tautos egzistenciją, atrasti įvairius
ryšius tarp faktų bei procesų, formuoti savo elgesį bei įpročius). Turėtume
neužmiršti, kad pamokoje ugdome savo valstybės pilietį. Todėl turime ugdyti
pagarbą savo kultūrai, tautinę savimonę.
4.
Pamoką organizuoti taip, kad ir mokytojas, ir mokiniai rastų kuo stebėtis
(pamoka turėtų būti mokytojo ir mokinių saviraiškos rezultatas). Pamokoje
mokinys turėtų atsiskleisti kaip laisva asmenybė. Tai būtina mokinių
saviraiškos sąlyga.
5.
Produktyvaus, kūrybiško darbo sąlyga — tinkamas pamokos
mikroklimatas, bendradarbiavimui nuteikianti
atmosfera ir aplinka, mokytojo ir mokinių tarpusavio santykiai.
REZULTATAS:
1.
Konkrečių ugdomųjų tikslų pasiekimas.
2.
Esminių dalykų įsisavinimas.
3.
Įgūdžių lavinimas ir sudarymas.
Trumpai galėčiau pasakyti, kad mokytojo ir mokinio akimis geriausia pamoka
ta, kurioje mokytojas jaučia palikęs dalį savęs, o
mokinys-suradęs save. |
|
Kas yra savianalizė? |
Pamoka
mokytojui nesibaigia nuskambėjus skambučiui ir iš kabineto išėjus mokiniams.
Juk vis tiek apmąstome, kas buvo gerai, kas ne taip pavyko, ką reikėtų
keisti, kaip mokiniai reagavo į pateikiamą medžiagą, ko išmoko. Šie ir kiti
klausimai verčia mus analizuoti, vertinti savo darbą. Tai ir yra
savianalizė.
Savianalizė neleidžia mums sustoti. Tai yra savotiškas kiekvieno mūsų
tobulėjimo variklis, verčiantis mus geriau, kūrybiškiau dirbti šiandien negu
vakar. Todėl kiekvienam mokytojui yra labai svarbu ne tik apmąstyti pravestą
pamoką, bet ją įvertinti, įvertinti ne tik savo, bet
ir mokinių darbą. |
|
Kokie yra savianalizės principai? |
Kuo remdamiesi turėtume vertinti save — mokytoją ir vaikus —
mokinius? Reikalavimai šiuolaikinei pamokai diktuoja savianalizės principus.
Manyčiau, kad turėtume remtis ta pačia pamokos schema (žinios — veikla —
rezultatas):
ŽINIOS:
1.
Ar tinkamai (t.
y. atsižvelgiant į mokinių, mokinių
grupės individualias savybes) parinkta mokomoji medžiaga?
2.
Ar pamokos turinys verčia mąstyti ir
tobulėti? Kaip?
VEIKLA:
1.
Ar pamokai tinkamai pasirinkti mokymo
metodai ir būdai? Ar atsižvelgiama į mokinių, mokinių grupės ypatumus?
2.
Ar pamokoje atsispindi tarpdalykiniai
ryšiai? Ar pamoka siejama su ankstesne? Ar nurodomi ryšiai būsimai pamokai?
3. Kokie gebėjimai ir
kaip ugdomi? Ar jie bus reikalingi tolimesnėje mokinių veikloje?
4.
Ar pamokoje sudaromos sąlygos mokinio ir
mokytojo saviraiškai?
5.
Koks pamokos mikroklimatas, mokytojo ir
mokinių santykiai?
REZULTATAS:
1.
Ar pasiekti pamokai keliami ugdomieji
tikslai? (t.y. ko siekiau ir ką pasiekiau?)
2.
Ar mokiniai suprato ir įsisavino
pamokoje nagrinėjamą medžiagą? Kokios priemonės buvo naudojamos?
Koks jų efektyvumas?
3.
Ko pamokoje išmoko mokinys? Kokie
įgūdžiai buvo lavinami?
4.
Už ką ir kaip vertinami mokiniai?
Atsakydami į šiuos klausimus analizuosime, vertinsime
pamoką, galbūt pastebėsime savo klaidas, ieškosime būdų jų išvengti.
Daugelis klausimų pradedami klausiamuoju žodžiu „ar”, bet tai nereiškia, kad
atsakydami į juos turėtume apsiriboti atsakymais „taip” arba „ne”. Po
atsakymų į klausimus turėtume kelti dar klausimus sau „kaip” ir „kodėl”. Tik
tada analizuosime ir vertinsime save.
Apibendrindami visą pamoką, savęs galėtume klausti : su
kokia nuotaika mokiniai išėjo iš pamokos? kodėl? kas nepavyko? kodėl? ką
kitą kartą darysiu kitaip ir kodėl? ką darysiu taip pat? kodėl? kaip
jaučiuosi pats po pamokos? kodėl?
|
|
Patarimai mokytojui |
PATARIMAI MOKYTOJUI:
1.
Stenkis kuo geriau pažinti mokinius. Bendradarbiauk su klasės auklėtoju,
dalykų mokytojais.
2.
Kaupk pamokų planus.
3.
Pamokos eigoje ar po pamokos pažymėk
pakitimus, nurodyk ką ir kodėl pakeitei?
4.
Plane
užsirašyk mintis, kurios kilo pamokoje, po pamokos, mokinių pasakytas
netikėtas frazes, apibūdink mokinių darbą, reakciją pamokoje, klausimus,
nugirstus mokinių vertinimus, apibūdink mokinių nuotaiką po pamokos, savo
savijautą.
Visa tai turėtų padėti ne tik pačiam įvertinti save,
bet ir tobulėti, siekti tobulesnių pamokų.
|
|
Kas yra moksleivių saviraiška? |
Mokinys dažnai stengiasi pats atskleisti, parodyti savo gabumus,
sugebėjimus, įgūdžius. Tai ir galėtume vadinti mokinio saviraiška (savęs
išreiškimas). Saviraiška kiekvienam yra labai svarbi, nes tik realizuodamas
savo poreikius, atsiskleisdamas, žmogus pažįsta save, jį įvertina kiti. Tai
ir vienas iš būdų užimti savo tam tikrą vietą kolektyve, pelnyti pagarbą,
autoritetą. |
|
Kokie yra moksleivių
saviraiškos būdai |
Saviraiškos būdų yra daug ir įvairių. Manyčiau, kad juos galima būti
pavaizduoti taip: 
|
|
Moksleivių saviraiškos sąlygos |
1.
Mokytojas turi labai gerai pažinti kiekvieną mokinį, žinoti
jo gabumus ir sugebėjimus, pomėgius (ar gi liepsime atlikti lietuvių
liaudies dainą vaikui, kuris nemėgsta ir nemoka dainuoti ?)
2.
Mokytojas turi būti susipažinęs su
kitų dėstomų dalykų (ypač istorijos, geografijos, dailės, muzikos, rusų ir
užsienio kalbų) programomis.
3.
Mokytojas turi
sudaryti pamokoje ir popamokinėje veikloje palankias sąlygas mokinio
saviraiškai.
1.
Mokytojas turi labai gerai pažinti kiekvieną mokinį, žinoti
jo gabumus ir sugebėjimus, pomėgius (ar gi liepsime atlikti lietuvių
liaudies dainą vaikui, kuris nemėgsta ir nemoka dainuoti ?)
2.
Mokytojas turi būti susipažinęs su
kitų dėstomų dalykų (ypač istorijos, geografijos, dailės, muzikos, rusų ir
užsienio kalbų) programomis.
3.
Mokytojas turi
sudaryti pamokoje ir popamokinėje veikloje palankias sąlygas mokinio
saviraiškai.
|
|
Seminaras |
Seminaras "Moksleivių saviraiškos būdai lietuvių
kalbos pamokose ir popamokinėje veikloje (1999) |
|