mano mokykla

KALĖDŲ PASAKA

Vienoje šalyje, Limandijoje, gyveno mažas berniukas Adrianas. Šeima, kurioje jis gyveno, buvo labai didelė ir neturtinga. Net Kalėdų šventei šeima neturėjo pinigų duonai nupirkti. Adriano mama Gemela buvo gera motina, mylėjo savo vaikus ir buvo ištikima savo vyrui. Tėvas Flavianas buvo girtuoklis, visada barė savo vaikus, be priežasties galėjo net smogti.

Vieną kartą Adrianas su savo broliais žaidė sniego gniūžtėmis, o jų sesuo lipdė senę besmegenę. Lauke Adrianas pastebėjo nepažįstamą žmogų. Jis buvo panašus į elfą. Žmogus sėdėjo ant suolo, aplink jį susirinko daug vaikų, ir jis pradėjo sekti pasaką. Adrianas su savo broliais ir seserimi irgi atsisėdo ant suolo ir ėmė klausytis elfo.

 - Tai buvo labai seniai, -  pradėjo elfas. - Viename mieste gimė mažas berniukas. Jo mama mirė, ir mažuoju ėmė rūpintis pikta burtininkė. Ji mokė berniuką magijos. Kai berniukas paaugo, nenorėjo likti su piktąja burtininke ir vieną dieną pabėgo. Jis bėgo į pasaulio galą ir, kai sutikdavo kelyje sergančius žmones, jiems būtinai padėdavo. Vieną kartą jis sutiko gražią merginą. Ji buvo jo pirmoji ir vienintelė meilė. Jaunuolis ją vedė, ir jie gyveno pasakų miške.

 - O kas buvo su pikta burtininke, ji ieškojo jaunuolio? - paklausė Adrianas.

 - Pikta burtininkė visą laiką persekiojo jaunuolį, - tęsė elfas. Ir ji sugalvojo sugrąžinti jį į savo karalystę. Todėl pirmiausia ji turėjo sunaikinti jo žmoną. Naktį, kada jaunuolis jau užmigo,  jo žmona išėjo iš namų, o piktoji burtininkė tik to ir telaukė. Ji moterį pavertė paukščiu. Ryte jaunuolis pamatė, kad nėra jo žmonos. Jis išsigando ir išėjo jos ieškoti. Jis žinojo, kad ją pagrobė burtininkė. Jis norėjo surasti burtininkę ir ją sunaikinti. Jaunuolis rado piktą burtininkę ir ją nužudė. O kad jo žmona vėl pavirstų žmogumi, jis turėjo rasti auksinį grūdą ir duoti jai sulesti. Jis išvyko ieškoti seno burtininko malūno. Ieškojo jis malūno dvejus metus. Pavargo jis eiti pėsčiomis. Staiga prisiminė,  ko išmokė jį burtininkė. Pamojo ranka, ir gražus arklys pasirodė šalia. Sėdo ant jo vaikinas ir jojo iki malūno.  O tame malūne rado stebuklingą grūdą.  Palesino jis paukštį, ir pavirto paukštis gražia mergele. Ir gyveno jie ilgai ir laimingai!

Elfas atsistojo ir nepastebimai išnyko. Kada vaikai grįžo namo, Adrianas papasakojo mamai apie elfą. Ji pasakė, kad šitas elfas seka pasakas vaikams kasmet prieš Kalėdas. Adrianas atsisuko ir pamatė ant stalo daug įvairiausių valgių. Tai buvo elfo dovana Kalėdų proga visoms neturtingoms šeimoms. Kiekvieną kartą per Kalėdas atsitinka stebuklai, reikia tik pažiūrėti į mėnulį ir paprašyti elfo išpildyti patį gražiausią  jūsų norą. Tikėkite, kad jūsų noras būtinai išsipildys!

                                                                                                             Polina Šartuch

  Kurmelio svajonė

Vienąkart giliai giliai po žeme gyveno mažas kurmis. Jo vienintelė svajonė buvo pamatyti saulę ir gamtą. Jo draugė pelytė dažnai pasakojo jam apie pasaulį tarp dangaus ir žemės. Kurmeliui buvo labai liūdna, ir jis dažnai svajojo apie saulę.

Vieną kartą bevaikščiodamas požemio karalystėje jis pamatė fėją. Ji įkrito į duobę ir šaukė pagalbos. Kurmis padėjo išlipti jai iš duobės ir pakvietė į svečius, kad ji galėtų nusiprausti ir sušilti. Fėjai labai patiko geraširdis kurmelis ir ji nutarė įvykdyti tris jo norus. Bet mažas kurmelis paparašė tik išpildyti jo didžiausią svajonę. Fėja sutiko, bet pasakė, kad,jeigu ji tai padarys, kurmis niekada daugiau nepamatys požemio karalystės. Laimingas kurmelis viską galėtų padaryti, kad tik pamatytų saulę! Ir jis sutiko.

Kitą rytą kurmis pavirto gražiu drugeliu ir pakilo į dangų. Jis buvo toks laimingas ir laisvas! Pagaliau pamatė saulę ir gamtą!

Ir iki šiol jis plevena danguje. Ir jeigu jūs pamatysite mažą drugelį, pasisveikinkite su juo.  Jam bus labai malonu!

                                                                                                           Anastasija Samoilenko

Dvi Gabrielės

Viename mažame miestelyje gyveno vyras su žmona. Ir turėjo jie sūnų ir dukrelę. Ingridai,  toks buvo dukters vardas, buvo tik aštuoneri metai, bet ji buvo labai supratinga mergaitė. O Karolinui, jų sūnui, buvo jau šešiolika. Jį buvo įsimylėjusios visos to miestelio merginos, bet Karolino jos visiškai nedomino. Karolinas buvo labai gražus ir todėl manė, kad miestelyje, kur gyvena jo šeima, nėra nė vienos merginos, kuri yra jo verta.

Kartais, kai jam būdavo liūdna, jis nueidavo į diskoteką ir šokdavo su viena ar su kita, bet niekada gyvenime jis negalvojo apie meilę.

Kartą Ingrida sėdėjo prie lango ir stebėjo paukščius,  kurie skraidė padangėje. Staiga iš debesų pasirodė milžiniška moters galva. Mergaitė labai išsigando, bet neatitraukė akių nuo dangaus, kuris pasidarė tamsus ir piktas. Žiaurios moters akys žiūrėjo į Ingridą ir tartum sakė: "Nelaimė! Nelaimė atėjo į jūsų šeimą!"

Karolinas tuo metu šoko diskotekoje ir stebėjo nuostabaus grožio merginą. ”Ji turbūt nevietinė”, - galvojo jis.-” Aš jos anksčiau nemačiau”. Kaštoniniai garbanoti plaukai, puiki figūra ir didelės juodos akys suviliojo Karoliną.

Kitą vakarą jis atvedė ją į svečius. Ingrida, pamačiusi Gabrielės, toks buvo merginos vardas, akis, išsigando, bet niekam nepasakė, kad tai tos pačios juodos žiaurios akys, kurios vakar žiūrėjo į ją iš dangaus.

Kai viešnia išėjo, Ingrida ilgai negalėjo užmigti ir kai atėjo vidurnaktis, jos kambaryje pasirodė Gabrielė. Ingrida, tiesa, matė tik jos akis. Tai buvo žalios ir labai draugiškos akys. Ingrida negalėjo nė žodžio ištarti ir todėl tylėjo, o mergina ėmė švelniu balsu pasakoti:

“Mes su seserimi gimėme jūsų miestelyje prieš šešiolika metų. Mano sesuo gimė ragana, kaip ir mūsų motina, o aš - paprasta mergaite. Motina - ragana labai supyko ir pavertė mus dvasiomis. Ir tik tada, kada vieną iš mūsų pamils vaikinas, kuris dar nemylėjo, ta pavirs žmogumi. Bet mano sesuo padarė taip, kad ji ateina dieną, o aš tik naktį. Taigi man reikia tavo pagalbos. Jeigu Karolinas pamils raganą, jis bus prakeiktas, o aš irgi tapsiu ragana. Taip sugalvojo mūsų mama.  ”Tai pasakiusi, Gabrielė ištirpo, o Ingrida visą naktį galvojo, ką jai daryti ir sugalvojo.

Kitą vakarą,  kai jos brolis atvedė Gabrielę - raganą į svečius, ji stebėjo juos ir pamatė, kad Karolinas yra užburtas. Jis žiūrėjo į sesutę, o akyse spindėjo raganos atvaizdas. Kai viešnia norėjo jau išeiti, Ingrida uždarė juos savo kambaryje. Naktį, kai atėjo tikroji Gabrielė, ji atidarė duris ir pamatė, kaip ragana stengiasi sulaikyti brolio žvilgsnį, bet Karolinas atitraukė jį nuo raganos ir pažvelgė į švelnias Gabrielės akis. Kai jis tai padarė, ragana ėmė loti kaip šuo, paskui verkti ir galų gale sprogo ir išnyko.

Karolinas atsikratė burtų ir tyra meile pamilo Gabrielę, kuri tapo gyva mergaite žaliomis, švelniomis akimis.

                                                                                                                          Ana Tkačiova

  Pasaka apie katytę ir geografiją

Gyveno kartą viena mergaitė, kuri galvojo, kad ji yra pati gražiausia ir protingiausia. Tiesą sakant, taip ir buvo: ji tikrai buvo labai graži ir labai gražiai šoko. Ji gerai mokėsi, tik vieno dalyko - geografijos nemokėjo. Tėvai jai dažnai sakydavo, kad geografija - labai reikalingas mokslas, bet ji galvojo: ”Kam aš tą geografiją mokysiuosi. Man gi nereikės važiuoti labai toli, o jei reikės - važiuosiu traukiniu ar automobiliu. Geriau aš šoksiu!”

Taip ji ir gyveno visą laiką šokdama ir nemokėdama geografijos. Vieną dieną ji atėjo namo ir nerado savo mylimiausios katytės. Visur pažiūrėjo, bet niekur nerado. Ką dabar daryti? Reikia eiti ieškoti. Bet kur eiti? Dabar ji suprato, kodėl reikėjo mokytis geografijos. Bet, deja, buvo per vėlu - reikėjo kažkur eiti ieškoti katytės. Mergaitė taip mylėjo savo katytę, kad buvo pasiruošusi padaryti viską, kad tik ją rastų.

Mergaitė paliko namus ir išėjo ieškoti katytės. Sutemo, o ji vis ėjo ir ėjo ir nenorėjo sustoti, kol neras katytės. Kelias buvo ilgas ir sunkus, todėl ji greitai pavargo ir net nepajuto, kaip nukrito ir užmigo. Prabudo ir pamatė saulę. Nusprendė mergaitė paklausti jos, ar ji nematė katytės. Bet Saulė pasakė: ”Tu nemoki geografijos, tu nenorėjai jos mokytis. Nieko aš tau nepasakysiu!” Ir saulė pasislėpė už debesėlio.

Pradėjo mergaitė verkti, nes galvojo, kad jau niekada nesuras savo katytės. Taip ji sėdėjo ir verkė. Staiga prie jos priėjo kažkoks nepažįstamas vaikinas, toks gražus, kokio ji negalėjo net įsivaizduoti. Mergaitė pažiūrėjo į jo geras akis ir viską papasakojo: ir apie geografiją, ir apie katytę, ir apie saulės žodžius. Vaikinas kažką pasakė jai, bet ji neišgirdo ką, nes tuo metu pamatė, kad atsidūrė namuose su savo katyte. Ji net nespėjo padėkoti tam vaikinui. Bet tai buvo nesvarbu. Svarbiausia buvo, kad ji jau namuose, ir katytė šalia jos. Ir nuo tos dienos ji pasižadėjo, kad visada mokysis geografijos.

                                                                                                              Olga Bogatko

Šaltinis pasaulio gale  

Labai seniai gyveno mergina vardu Maša. Ji buvo labai graži, gera, darbšti, linksma. Viskas būtų gerai, bet Maša gyveno su savo pamote, kuri turėjo tris dukras. Niekas nemylėjo Mašos. Pamotė ir jos dukros visada tyčiodavosi iš jos.

Vargšė mergina dirbdavo nuo ryto iki nakties. Jai buvo labai sunku viską daryti vienai. Ką Maša darydavo, vis neįtikdavo pamotei. Ir ji visada bardavo Mašą.

Vieną dieną pamotė nusprendė atsikratyti podukros. Pašaukė ji Mašą ir sako:

     - Imk rėtį ir eik prie šaltinio, kuris yra pasaulio gale. Ir atnešk man rėtyje vandens. Tik žiūrėk, kad rėtis būtų pilnas. O jeigu neatneši - tau bus labai blogai!

Pamotė galvojo, kad mergina negalės surasti to šaltinio, o jeigu ir suras, ar galės atnešti vandens su rėčiu?

Ir išėjo podukra. Klausinėjo visų, bet niekas apie tą šaltinį nežinojo. Ji nežinojo, ką daryti, kaip rasti šaltinį, kuris yra pasaulio gale.

Kartą ji pamatė senelį, kuris kažko ieškojo.

      - Ko jūs ieškote?- paklausė Maša.

      - Aš negaliu rasti pinigų!

      - Aš galiu jums padėti.

Maša greitai surado pinigus ir padavė juos seneliui.

      - Labai tau ačiū,- pasakė senelis.- Pats aš nesurasčiau! Kur tu eini? Ir kam tau reikalingas rėtis?

      - Man reikia surasti šaltinį, kuris yra pasaulio gale,- atsakė mergina.- Turbūt nėra tokio šaltinio. Pamotė liepė man atnešti vandens iš to šaltinio, o jeigu aš neatnešiu - man bus blogai.

       - Aš žinau, kur yra šitas šaltinis ir galiu tau pasakyti kur.

Senelis papasakojo, kaip surasti šaltinį pasaulio gale, mergina padėkojo ir nuėjo.

Štai jau ji atėjo prie šaltinio, kuris yra pasaulio gale, apsidžiaugė ir pasisėmė vandens. Bet tik Maša pakėlė rėtį, pamatė, kad ten nėra vandens. Ji mėgino dar kartą pasemti vandens, bet ir vėl nepavyko. Maša graudžiai pravirko.

Staiga Maša pamatė didelę varlę.

      - Kas atsitiko? - paklausė varlė.

      - Ach, kokia aš nelaiminga!- atsakė mergina.- Mano pamotė liepė man atnešti vandens iš šito šaltinio, o aš negaliu.

Tada varlė paaiškino Mašai, ką reikia daryti. Paskui varlė pridūrė:

      - Pažadėk, Maša, kad tu viską darysi, ko tik aš panorėsiu.

Maša sutiko. O varlė ir sako:

      - Aš ateisu ir gyvensiu pas tave devynias dienas.

Ką gi daryti? Ir šį kartą sutiko Maša ir išėjo namo su rėčiu, pilnu vandens. Ėjo ir galvojo: ”Ką man gali padaryti toji varlė?”

Pagaliau ji pasiekė namus. Pamotė labai nustebo, bet nieko nepaklausė.

Ėmė temti. Staiga mergina prie durų pamatė tą varlę, kuri jai padėjo. Varlė paklausė:

       - Ar tu atsimeni, ką man pažadėjai?

       -  Taip, žinoma,- pasakė Maša.

Pamotė ir jos dukros nieko negalėjo suprasti. Ir tada Maša viską papasakojo joms. Kada jos viską išgirdo, ėmė juoktis. Joms buvo labai juokinga, kad Maša turės pildyti varlės norus.

Taip Maša gyveno devynias dienas. Dešimtą rytą varlė paprašė, kad ji nukirstų jai galvą. Maša nenorėjo to daryti, nes varlė padėjo, kada reikėjo pagalbos. Bet varlė priminė pažadą, ir mergaitė turėjo nukirsti jai galvą. Ir staiga prieš ją atsistojo gražus jaunuolis. Jis papasakojo apie savo gyvenimą ir piktus burtus. Jaunuolis visiems pasakė, kad nori vesti Mašą. Kada pamotė ir jos dukros sužinojo apie šitą stebuklą, jos visos iš karto sprogo iš pykčio.

Gražuolis ir Maša greitai susituokė ir gyveno laimingai.

                                                                                                       Nina Dimitriadi

Stebuklingas šulinys

Gyveno kartą mergina vardu Elenytė. Ji buvo našlaitė ir gyveno su savo tėvu, kuris daug dirbo, ir pamote bei tos dukra Egle. Tėvas savo dukrą labai mylėjo, o pamotė jos nekentė. Elenytės sesuo Eglė buvo tinginė ir nepaklusni, todėl visus darbus turėjo atlikti Elenytė. Kiekvieną dieną ji turėdavo atsikelti penktą valandą ryto. Elenytė šėrė savo mylimus gyvulius, tvarkė namus, nešiojo vandenį iš šulinio. Ją mylėjo visi: kaimynai, gyvuliai, žvėrys ir paukščiai.

Kartą ji nuėjo prie šulinio ir pamatė senelį, mėginantį pasemti vandens. Elenytė prilėkė prie jo ir pasiūlė padėti. Senelis atsidėkodamas padovanojo jai auksinį žiedą. Mergina norėjo kažkam išsipasakoti apie savo sunkų gyvenimą, todėl ji pasiguodė šiam seneliui. Šis, atidžiai ją išklausęs, paslaptingai ištirpo ore. Grįžo namo Elenyte su gražia senelio dovana ir viską papasakojo tėvui, o pamotė, išgirdusi viską, atėmė iš Elenytės žiedelį. Tuoj pat tokio žiedelio užsigeidė ir Eglė. Pamotė pasiuntė ją prie šulinio ir pasakė, ką reikės daryti. Eglė prie šulinio pamatė tą patį senelį, semiantį vandenį. Jis paparšė Eglės pagalbos, bet toji atšovė, kad senelis pirma duotų žiedelį, o po to ji padės. Senelis supyko, suplojo rankomis ir praskrido virš Eglės kaip viesulas, ir toji pradingo.

Pamotė, nesulaukusi savo dukros, pasiuntė Elenytę prie šulinio. Mergina pamatė tą senelį toje pačioje vietoje, padėjo pasemti vandens ir paklausė jo apie savo seserį. Tas nusijuokė ir pasakė, kad Eglė yra šulinio dugne ir ten dar gali būti labai ilgai. Tokiu būdu jis nubaudė Eglę. Elenytė pravirko ir paprašė jo, kad išvaduotų seserį. Senelis pasakė, kad tai padarys, jei Elenytė taps jo žmona. Toji ilgai negalvojusi sutiko,  pabučiavo jį, o tas pavirto gražiu princu. Jis papasakojo, kad piktoji ragana užkeikė jį, o Elenytė jį išvadavo. Princas išleido Eglę iš šulinio, o Elenytė su savo vyru gyveno ilgai ir laimingai.

                                                                                                         Vika Kazankova  

 Gandro plunksna   

Gyveno  karalius ir karalienė. Jie turėjo tris sūnus. Vieną diena karalius pasakė savo sūnums, kad jie dideli ir jiems pats laikas vesti. Davė jiems dvylika dienų laiko pakeliauti po pasaulį ir rasti sau žmoną. Kas ras pačią protingiausią ir gražiausią, tas gaus pusę karalystės.

Ir iškeliavo sūnūs ieškoti sau žmonų. Pirmasis ir antrasis rado gražias, bet kvailas sužadėtines. Trečiasis sūnus buvo jaunas ir gražus. Rado jis gražią ir protingą sužadėtinę. Bet ji buvo undinėlė. Ji buvo Baltijos jūros valdovė. Įsimylėjo ją vaikinas ir nusprendė paversti undinėlę  gyva mergele. Undinėlė papasakojo karalaičiui liūdną istoriją. Ją, jauną mergelę, piktas burtininkas pavertė undine. Ją vėl paversti žmogumi gali tik gandras. Karalaitis prisiminė, kad jo tėvų pilies sode gyvena gandras. Grįžo karalaitis į savo karalystę, pasiėmė gandrą. Kai abu jie skrido virš jūros, gandras numetė į jūrą savo stebuklingą plunksną, ir undinė atgavo kojas. Jaunikaitis parsivežė jaunąją mergelę namo. Tėvui labai patiko jauniausiojo sūnaus sužadėtinė. Jis iškėlė šaunias vestuves ir atidavė jiems pusę karalystės. Visi dar ilgai ir laimingai gyveno.

                                                                                                                     Marija Lapteva

Urvinis žmogutis

Vienoje saloje augo stebuklų medis. Tame medyje gyveno maži žmogučiai. Jų namai buvo to medžio vaisiai. To medžio viršūnėje buvo didžiulė karūna. Toje karūnoje gyveno medžio karalius.

Nykštukai gyveno ramiai. Jie visi viskuo dalijosi, padėdavo vieni kitiems. Vieną tamsią naktį nykštukas, vardu Vytukas, susapnavo baisų sapną. Jis sapnavo, kad atskris didelis mėnulio paukštis ir nukirs stebuklų medį.

Rytą Vytukas papasakojo savo sapną karaliui.

 - Aš žinau, - kalbėjo karalius,- taip ir atsitiks, tu turi išeiti iš šio miesto - medžio ir niekam nieko nesakyk.

Vytukas išėjo iš miesto - medžio ir apsigyveno urve. Visi jį ėmė vadinti urviniu žmogučiu.

Vieną sykį vaikščiodamas miške jis rado žemėlapį. Vytukas iš pradžių nesuprato, kas ten parašyta ir nubraižyta. Staiga jis pamatė mėnulio ženklą. Tas žemėlapis rodė, kur yra Šviesos strėlė. Ši strėlė gali sunaikinti mėnulio paukštį. Vytukui kelionė nebuvo sunki. Vytukas rado Šviesos strėlę. Jis paėmė ją ir parnešė į savo urvą. Jis pavargo kelionėje ir labai norėjo miego, todėl atsigulė ir tuoj pat užmigo. Žmogutis sapnavo, kad šią naktį atskris mėnulio paukštis ir nukirs jo gimtąjį medį.

Vytukas pašoko iš miego, stvėrė Šviesos strėlę ir puolė bėgti. Jis bėgo kiek jo mažos kojytės tik gali.

Pagaliau jis pribėgo medį. Ilgai laukti neteko - mėnulio paukštis buvo jau čia.

Vytukas iškėlė Šviesos strėlę, ir ji nusiuntė mėnulio paukštį ten, iš kur jis daugiau negrįžo.

O mažasis Vytukas buvo išrinktas medžio karaliumi. Ir medžio gyventojai vėl galėjo gyventi ramiai ir nieko nebijoti.

                                                                                   Jelena Klimova

Dygioji slyva

Seniai seniai gyveno karalius ir karalienė. Turėjo jie dukterį Konsuelą. Karalius labai mylėjo savo žmoną, bet ji sunkiai sirgo ir greitai mirė. Tada karalius, kad jo duktė turėtų mamą, vedė kitą moterį.

Niekas nežinojo, kad šita moteris buvo pikta ragana. Ji nemylėjo Konsuelos ir pavertė ją dygiąja slyva, kuri augo miške, į kurį joks žmogus neįeidavo.

Kai karalius sužinojo, kad jo duktė dingo, jis sunkiai susirgo ir beveik nesikėlė iš lovos. Karalystę valdė ragana.

Ėjo metai.

Kartą prie dygiosios slyvos atėjo gražus vaikinas Albertas. Jis rinko gydomąsias žoleles. Pamatė jis ir dygiąją slyvą ir norėjo iškasti jos šaknį. Jam nepavyko, tik pirštą susižeidė. Jo kraujo lašelis nukrito ant augalo lapo ir staiga įvyko stebuklas: medis pavirto gražia mergina.

Konsuela ir Albertas patiko vienas kitam. Mergina viską papasakojo vaikinui. Albertas pradėjo verkti, nes toji piktoji ragana buvo jo motina. Ragana dar visai mažą jį įvaikino. Albertas žinojo, kad jo motina bloga, bet vis tiek ją mylėjo. Konsuela ir Albertas ilgai galvojo, ką daryti, ir nusprendė išvaryti raganą iš šitos šalies. Taip jie ir padarė.

Karalius, kai sužinojo, kad jo duktė gyva, labai apsidžiaugė ir surengė didelį pokylį. Albertas vedė Konsuelą, ir gyveno jie ilgai ir laimingai.

                                                                                                                Ana Smirnova

 Fėja ir dailininkas

Kartą gyveno jaunikaitis, ir buvo jis kaip visi jo draugai. Bet mokslas jam nesisekė, ir merginos nekreipė į jį dėmesio. Tada jis nusprendė iškeliauti iš miesto, piešti ir taip užsidirbti pragyvenimui.

Kartą Antonio (toks buvo to jaunuolio vardas) atėjo į mišką ir nusprendė ten pernakvoti. Kai tik ėmė temti, pas jį atėjo labai graži fėja, ir jis iš pirmo žvilgsnio pamilo ją. Fėjai vaikinas taip pat patiko, ir jie susidraugavo. Fėją tarė:

   - Nori, aš išpildysiu tris tavo norus?

Iš pradžių Antonio labai apsidžiaugė, bet paskui suprato, kad nieko jis nenori ir pasiūlė jai kartu pavakarieniauti. Ir atsirado daug visokiausių patiekalų. Jaunasis dailininkas buvo labai alkanas ir visai užmiršo apie savo naująją draugę. O fėja nepastebimai išnyko. Vaikinas, pastebėjęs, kad draugės nėra, labai susigėdo. Ir tada jis sau tarė, kad kitą kartą viskas bus kitaip. Bet kada vėl atėjo fėja, Antonio niekaip negalėjo sugalvoti antro noro. Jis labai norėjo turėti gražų namą, kur jie abu galėtų laimingai gyventi, bet jis paprašė tik kelių monetų popieriui ir pieštukams nupirkti. Fėja išpildė ir šį norą ir vėl, nieko nesakiusi, išnyko.

Trečiąjį kartą, kada vėl ateis fėja, Antonio nusprendė pasakyti jai apie savo meilę, ir tegu būna taip, kaip ji norės. Bet kada vėl atėjo fėja, jis pagalvojo, kad yra nevertas jos meilės. Ir vėl Antonio nežinojo, ką pasakyti fėjai, ir tik pasakė, jog jaučiasi labai vienišas. Ir vėl fėja išnyko nieko nepasakiusi.

Kitą dieną Antonio sutiko labai gražią merginą, ir netrukus jiedu susituokė. Bet Antonio, nors jo žmona ir buvo labai panaši į tą nepaprastą, labai gražią fėją, niekaip negalėjo jos pamiršti.

Bėgo metai, ir Antonio suprato, kad nemyli savo žmonos. Kartą jis susirinko visus savo daiktus ir jau norėjo išeiti, bet staiga išgirdo žmonos balsą:

  -Atleisk, kad aš nesugebėjau išpildyti tavo trečiojo noro…

                                                                                                    Ana Filimošina

Trys broliai

Viename kaime gyveno trys broliai, du suaugę ir vienas mažas. Suaugusieji buvo artojai, o mažasis brolis dar negalėjo nieko dirbti. Kai suaugusieji išeidavo dirbti, mažutis likdavo namie ir laukdavo brolių.

Vieną kartą mažasis brolis sėdėdamas ant palangės, pamatė atšliaužiantį žaltį, kuris buvo labai silpnas. Jis lenkė galvą į vieną ir į kitą pusę ir graudžiai verkė. Pagailo vaikučiui to žalčio. Jis priėjo arčiau, norėdamas paimti tą žaltį, parsinešti jį namo ir pagydyti. Staiga žaltys pasivertė ragana ir suėdė tą vaikelį. Parėję namo, broliai rado tik kraujo klaną. Išsigando broliai, ėmė garsiai šaukti ir ieškoti mažojo broliuko. Viską, kas atsitiko, papasakojo pelė, kuri viską matė. Ji perspėjo, kad tas žaltys labai piktas ir galingas. Vyresnieji broliai vis dėlto nusprendė ieškoti mažėlio. Jie šiltai apsirengė, pasiėmė maisto ir išėjo.

Ilgai jie keliavo. Juos klaidino kažkieno pėdos, gąsdino pelėdos. Jie perėjo pelkes, įveikė sniego bei smėlio audras. Kartą pavargę jie nutarė pailsėti ir užmigo. Prabudę jie nerado nei drabužių, nei maisto. Staiga ėmė snigti. Po kelių minučių broliai pavirto ledo gabalais. Taip jie išbuvo septynias dienas. Septintą dieną broliai paprašė paukštelio, kad tas nuskristų pas saulelę ir paprašytų juos sušildyti. Saulė išklausė prašymo ir sušildė brolius. Ilgai tirpo ledas. Broliams skaudėjo rankas, kojas, veidą. Bet jie kentė ir džiaugėsi, kad  galės tęsti paieškas.

Ėjo ėjo broliai ir priėjo stebuklingą tiltą. Kai broliai užlipo ant to tilto, tiltas prasivėrė ir dingo, o broliai įkrito į jūrą. Ten juos suėdė žuvis, kuri buvo ta pati piktoji ragana. Jos pilve broliai surado savo mažąjį brolelį. Ilgai galvojo broliai, ką daryti. Ir sugalvojo pragraužti žuvies pilvą. Graužė graužė ir pagaliau pragraužė. Kai išnėrė, pamatė, kad jie upelyje prie savo trobos. Visi trys laimingi išlipo į krantą ir toliau laimingai gyveno. Tik nuo to karto mažąjį broliuką visur vesdavosi su savimi. Jis greitai augo ir mokėsi iš brolių atlikti įvairius darbus.

                                                                                                    Kristina Koroliova

 Trys broliai

Kartą gyveno trys broliai. Jie neturėjo tėvų. Jų tėvai žuvo kariaudami su velnių karaliumi Memfosu. Todėl broliai norėjo atkeršyti už tėvų mirtį, bet neturėjo kariuomenės ir visai nežinojo, kaip kariauti. Tada broliai nusprendė išjoti į tolimas žemes ieškoti žmonių, kurie galėtų įstoti į jų armiją, kartu jie norėjo įgyti patirties, kad žmonės tikrai patikėtų, kad jie esą karvedžiai. Vyresnysis brolis Orinas pasakė, kad visiems trims reikia joti skirtingais keliais. Taip jie ir padarė. Jauniausias brolis jojo per žemes, plaukė per marias. Ir pasiekė jis mišką, sustojo ten pailsėti. Staiga iš kažkur išniro senas senas senelis, kuris paprašė valgyti ir gerti. Jaunesnysis brolis pamaitino ir pagirdė senelį. Senelis padėkojo ir pasakė, kad išmokys jį burtų, nepaprastų dalykų. Praėjo viena savaitė, kita, mažasis išmoko visko, ko jį mokė senelis, ir jau norėjo joti toliau, bet senis įspėjo, kad nejotų todėl, kad priekyje daug velnių pulkų. Mažasis vis tiek išjojo ir žuvo. Tokia pati nelaimė atsitiko ir su vyresniuoju broliu. O Orinas susilaukė dienos, kada buvo jau visiškai pasiruošęs susiremti su Memfosu. Jie stojo į kovą, ir Orinas nugalėjo. Įsikūrė jis didelėje pilyje ir laimingai gyveno.

                                                                                                               Anton Kaluckij

Tinginys Volodia ir jo brolis Vitia

Labai seniai gyveno du broliai. Vieno brolio vardas buvo Volodia, o kito Vitia. Jie turėjo namą, kurį jiems mirdami paliko tėvai. Vieną kartą atsitiko nelaimė - padvėsė jų karvė, todėl abu broliai neturėjo ko valgyti. Kaime jų niekas nemylėjo, nes galvojo, kad jie esą raganos sūnūs. Reikėjo jiems ką nors daryti, kaip nors rasti sau maisto.

Volodia pabučiavo savo brolį, ir jie abu iškeliavo. Vitia labai tingėjo eiti. Todėl jis nuėjo į kaimyninį kaimą. Jis norėjo ten pavogti pieno, varškės, grietinės ir duonos. Kada visi kaime jau miegojo, jis tyliai įėjo į vienus namus. Pririnkęs du maišus įvairiausių produktų, jis tyliai išslinko. Bet kieme sulojo šuo, išgirdo žmonės, išbėgo į lauką ir sugavo jį. Nuo tos dienos Vitia sėdi kalėjime, kur kiekvieną dieną valgo pupų sriubą. O Volodia nuėjo į miestą, ten susirado darbą ir sąžiningai uždirba pinigus maistui.

                                                                                                              Dmitrij Trukan

Ūkininko sapnas

Vieną kartą mažame kaimelyje gyveno neturtingas ūkininkas. Jis buvo geras vyras, daug ir sunkiai dirbo, turėjo žmoną ir vaikų. Bet jis jau buvo senas ir dirbti buvo vis sunkiau ir sunkiau.

Vieną naktį po sunkios darbo dienos jis sapne išgirdo balsą, kuris liepė keliauti į Trakus. Ten jis surasiąs daug turtų. Bet kaip keliauti? Juk jis neturėjo nei arklio, nei vežimo, o Trakai labai toli. Prabudęs jis savo sapną pamiršo.

Kitą naktį jis vėl sapnavo tą patį sapną. Ryte apie sapną jis papasakojo žmonai. Toji pasakė, kad reikia daryti taip, kaip liepia balsas sapne. Žmona įdėjo jam gabaliuką duonos ir lašinių, pabučiavo ir išleido į kelionę.

Ūkininkas keliavo tris dienas, pavargęs ir alkanas jis atsisėdo ant didelio akmens. Sėdėjo ir galvojo. Pamatė, kad prie jo eina sargas. Senis papasakojo jam savo sapną, sargas papasakojo apie savo panašų sapną. Abu pasijuokė, ir senis pasisuko eiti atgal namo. Kada parėjo namo, viską papasakojo savo žmonai. Pagalvojo jie ir ėmė kasti žemę prie didelio akmens savo darže. Jie kasė, kasė, kol pavargo ir nusprendė eiti namo. Staiga pamatė, kad duobėje kažkas sublizgėjo. Pamatė ten veidrodį. Žmona viską suprato ir pasakė, kad senio sapnas reiškė tai, kad jie yra vienas kito didžiausias turtas. Paėmę veidrodį, jie pamatė, kad duobėje vėl kažkas sublizgėjo. Jie ėmė kasti ir rado daug aukso. Nuo to laiko jie gyveno laimingai.

                                                                                                                    Natalja Gladkova            

Senelė ir varlė

Seniai seniai gyveno kaime senelis ir senelė. Turėjo jie didelį rūsį, kur saugojo burokėlius.
Vieną kartą senelė paprašė:

    - Eik ir atnešk man burokėlių!

Nuėjo senelis į rūsį ir negrįžo. Senelė laukė tris dienas ir tris naktis, bet nesulaukė, tai pati nusprendė nueiti į rūsį. Atidarė senelė rūsio duris, o ten didelė varlė tupi. Senelė klausia:

   - Kur mano vyras?

   - Aš jį suėdžiau, - atsakė varlė.

Senelė išsigando ir norėjo jau bėgti, bet varlė šoko ir prarijo senelę. Toji senelė labai mėgo siūti ir, laimei, kišenėje turėjo didelę adatą. Kai varlė prarijo senelę, adata pradūrė varlei pilvą. Varlė nugaišo, o senelis ir senelė laimingi išsiropštė ir gyveno dar labai ilgai.

                                                                                                            Galina Kabančuk

Poilsis pas senelius

Gyveno viena šeima: tėvas, motina ir dukra. Gyeno jie mažame mieste. Dukra vardu Liusia mokėsi penktoje klasėje ir buvo labai protinga mergaitė. Vieną kartą tėvai su dukra atvažiavo pas senelius pailsėti. Senelis ir senelė gyveno dideliame mieste. Liusia anksčiau niekada nebuvo buvusi dideliame mieste. Kada tėvai išvažiavo namo, Liusia liko pas senelius.

Vieną kartą, kada Liusia su seneliais vaikščiojo parke, pamatė Vokietijos cirko palapinę. Ir, žinoma, mergaitė norėjo nueiti į cirką, bet senelė neturėjo pinigų. Ir mergaitė nusprendė patekti į cirką be bilieto. Vos tik spėjo seneliai pasisukti į kitą pusę, Liusia pabėgo į cirką. Mergaitė praėjo pro kontrolierių, bet ją pamatė cirko direktorius. Tai buvo didelis ir piktas žmogus. Jo vardas buvo Hansas. Kada vaidinimas pasibaigė, jis pagavo Liusią ir nunešė ją į savo kabinetą. Ten jis pradėjo gąsdinti ją ir pasakė, kad ji dirbs cirke tris šimtus trisdešimt dienų, nes ji neužmokėjo už bilietą.

Tuo metu seneliai ieškojo Liusės parke, bet, deja, nesurado.

Netrukus cirkas išvažiavo į kitą miestą. Liusia tapo Hanso tarnaite. Hansas buvo piktas burtininkas, ir nužudyti jį galėjo tik tas, kas jį užbūrė. Jo niekas cirke nemylėjo, bet labiausiai jo nemėgo beždžionė Pingu. Tai buvo ne tikra beždžionė, o mažas berniukas, kurį užbūrė Hansas. Pingu norėjo padėti Liusiai, juk jeigu jie nužudytų Hansą, jis taptų berniuku, o Liusia atgautų laisvę. Ir jie sugalvojo planą, kaip nužudyti Hansą. Rytą Liusia atėjo pas Hansą ir pasakė, kad vienas liūtas padvėsė. Hansas nuėjo pažiūrėti. Ir iš tikrųjų - bejausmis liūtas gulėjo narve. Bet jis buvo gyvas, tik apsimetė miręs. Ir kai tik Hansas įėjo į narvą, liūtas puolė ir prarijo jį.

Ir tuoj pat Pingu tapo berniuku, o Liusia laisva. Liusia grįžo namo ir daugiau niekada neėjo į cirką be bilieto, o berniukas Pingu tapo liūtų dresuotoju.

                                                                                                    Jevgenij Osipov

Medžiotojas ir milžinas

Prieš daugelį metų gyveno medžiotojas. Kartą jis su savo draugu išėjo į kalnus medžioti. Ilgai jie keliavo ir pagaliau pamatė milžiną. Medžiotojas ėmė juoktis. Milžinas nustebo ir paklausė:

  - Kodėl tu juokiesi?

Medžiotojas atsakė:

  - Aš noriu užmušti tave ir suvalgyti pietums!

Milžinas labai išsigando ir ėmė prašyti:

  - Neužmušk manęs, aš tau duosiu viską, ko tu tik nori. Ar nori, kad aš duočiau tau daug aukso?

  - Na,gerai. Aš paimsiu auksą, bet tu turi pasakyti, kur aš galiu rasti kitus milžinus.

Milžinas papasakojo jam, kad upių santakoje stovi kitų milžinų namas. Kada medžiotojas atėjo prie to namo, tai įlipo į medį ir išgirdo, apie ką kalba milžinai.

Vienas iš jų sakė:

  - Aš girdėjau, kad vieną mūsų brolį išgąsdino žmogus. Aš žinau, kad žmonės ne tokie stiprūs, bet labai gudrūs.

Staiga šaka, ant kurios sėdėjo medžiotojas, lūžo, ir jis nukrito. Visi milžinai išsigando ir pabėgo. Medžiotojas apsidžiaugė ir nuskubėjo namo.

                                                                                             Aleksej Pankov

Ponas ir berniukas

Gyveno turtingas ponas, visi žmonės jo bijojo. Vieną kartą važiuoja ponas keliu. Šalia bėgo berniukas. Bebėgdamas rado skatiką ir giedą:

        Aš radau skatiką! Aš radau skatiką!

Ponas išgirdo ir norėjo pasijuokti iš jo. Jis liepė tarnui atimti iš berniuko tą skatiką. Tarnas taip ir padarė. Tada berniukas vėl gieda:

       Neturėlis atėmė, neturėlis atėmė!

Ponas tarnui sako:

  - Mesk tu jam į akis tą skatiką!

Tarnas numetė. Berniukas vėl dainuoja:

        Pabijojęs atidavė, pabijojęs atidavė!

Ponas labai supyko, nes visi ėmė juoktis iš jo.

Ir dabar, kada tik kas susitinka šitą poną, juokiasi iš jo.

                                                                                                       Julija Rybakova

Kaimo gydytojas ir gailestinga našlė

Prieš daugelį metų gyveno viename kaime gydytojas. Jis labai mėgo visokias brangenybes ir brangakmienius. Gydytojas kartą ėmė galvoti: "Jei aš pagydau turtingą žmogų - jis man dosniai atsilygina, o jei vargšą - beveik nieko negaunu."

Ir nenorėjo jis nuo to laiko priiminėti neturtingų žmonių, slėpėsi nuo jų, nes susirgusių vaikų motinos vaikščiojo paskui jį maldaudamos išgydyti jų vaikus. Bet godus gydytojas atsisakydavo padėti neturtingiems žmonėms.

Kartą susirgo pats gydytojas. Kažkas turėjo jį slaugyti. Nė vienas turtuolis nenorėjo apie jį nė girdėti. Viena neturtinga našlė jo pasigailėjo ir priėmė į savo namus, kuriuose dažnai nebūdavo net duonos kąsnio. Našlė slaugė gydytoją, kol jis pasveiko.

Pasveikęs gydytojas suprato, kas jo pasigailėjo ir priglaudė tada, kai jam to reikėjo. Nuo to laiko gydytojas gydė tik vargšus ir neėmė iš jų pinigų, o valgį jam atnešdavo dėkingi ligoniai, iš kurių jis nereikalaudavo mokesčio.

Taip vienos geraširdės moters poelgis pakeitė gydytojo ir viso kaimo žmonių gyvenimą.

                                                                                                            Tatjana Pankova      

 Du keliautojai

 Ėjo kažkur du keliautojai. Staiga vienas iš jų pamatė piniginę. Pakėlė jis savo radinį ir nustebo: piniginėje buvo daug pinigų.

  - Žiūrėk, - pasakė jis savo draugui,- aš radau piniginę su pinigais.

  - Pasakyk geriau - mes radome, juk mes keliaujame kartu, o aš manau, kad kelionėje keliautojai turi dalintis ir laime, ir nelaime.

  - Kaipgi! - ėmė prieštarauti pirmasis keliautojas. - Aš radau piniginę, reiškia ji yra mano. Ir su tavimi nesidalinsiu.

Tada antrasis pasakė jam:

  - Daryk kaip nori. Imk piniginę sau.

Ir abu nuėjo toliau. Netrukus juos prisivijo žmogus su sargybiniais. Tai buvo piniginės savininkas.

  - Na, ką dabar darysim,- išsigandęs tarė tas, kuris rado piniginę.

Kitas keliautojas atsakė:

  - Geriau pasakyk, ką aš dabar darysiu. Juk aš džiaugsmo su tavimi nesidalinau, tai ir nelaimės nesidalinsiu.

                                                                                                      Andrej Porošin

       Liūdna istorija

Ne taip seniai gyveno didelė turtinga šeima: ponas, ponia ir trys jų dukros. Gyveno laimingai, vargo ir nelaimių nežinojo. Jie turėjo viską, ko tik širdis geidė: didelį namą su nesuskaičiuojamais turtais, gražia alėja, kur mielai žaidė mergaitės, daug puikių tarnų. O svarbiausia - jų šeimoje vyravo meilė ir supratimas.

Kartą ponas Matejus panoro padidinti savo turtus. Jis norėjo tapti ne tik dar turtingesniu, bet dar galingesniu. Jis svajojo atrasti tokį būdą, kuris akmenį auksu paverstų. Tam reikėjo daug lėšų ir jėgų. Ponas pamiršo šeimą, vaikus. Jis vis dirbo ir dirbo - bandė išrasti stebuklingą būdą auksui gauti.

Tuo metu pono Matejaus žmona susirgo ir mirė. O ponas nenuleido rankų. Jis vis dirbo ir dirbo - stengėsi bet kokia kaina pasiekti savo tikslą.

Kartą pono Matejaus vyriausioji duktė persirengė vyriškai drabužiais ir tapo jūrininku. Sykį jos laivas pateko į baisią audrą. Toje audroje žuvo pono Matejaus dukra.

Antroji duktė ištekėjo, bet jos vyras buvo elgeta, ir jie abu mirė iš bado. O ir pats ponas Matejus paseno, ėmė sirgti ir galu gale mirė, taip ir neišradęs stebuklingo būdo auksui gauti.

Liko tik viena, taip pat nelaiminga, nuskurdusi ir vieniša duktė. 

O toje vietoje, kur kažkada stovėjo gražus, turtingas, pilnas meilės pono Matejaus namas su nuostabia alėja, dabar tiesiamas geležinkelis.

                                                                                                                     Sergej Bachtin

   Lokys ir pelė

Vieną kartą gyveno lokys ir pelė. Gyveno jie draugiškai. Lokys padėdavo pelei: eidavo vandens, atnešdavo malkų. O pelė tvarkydavo namus, ruošdavo valgį.

Kartą pelė susirgo. Lokys paprašė šuns, kad tasai nubėgtų į miestą vaistų.

Pelė, išgėrusi vaistų, netrukus pasveiko, ir jie surengė didelę puotą. Šitoje puotoje lokys netyčia užmynė ant pelės, ir ji mirė. Nuo to laiko lokys gyvena vienas.

                                                                                                          Leonid Kazancev

  Vunderkindas ir biorobotai

Trečias tūkstantmetis jau įpusėjo. Žmonės kūrė ir sukūrė daugybę tobuliausių kompiuterių ir biorobotų. Pasaulį užvaldė biorobotai. Žmonės tapo jų vergais. Tai buvo siaubinga era: žmonės buvo beteisiai, labai daug dirbo, net po 24 valandas per parą. Dalį savo smegenų ir proto kaip duoklę žmonės turėjo atiduoti biorganizmams. Bet kartą gimė vunderkindas - strategas ir narsuolis. Augo jis ne dienom, o valandom. Stiprus buvo kaip geležis, bet širdį turėjo auksinę. Sugalvojo jis išvaduoti žmones iš vergijos. Sukūrė vunderkindas nuostabią kompiuterinę muziką, kurią įjungus biorobotai be paliovos šoko ir negalėjo sustoti ar atlikti kokius kitus veiksmus. Įjungė jis tą muzikėlę, ir biorobotai tapo šokėjais. Vunderkindas lengvai nugalėjo biorobotų valdovą Antomechaniką, nes tas liko vienas, be savo padėjėjų biorobotų. O vienas lauke ne karys. Taip vunderkindas išvadavo žmoniją.

                                                                                                               Andrej Škuratov

Tikra pasaka

Kartu su Naujųjų metų švente ateina ir kompiuterių krizė. Visiška netvarka. Vyriausybė negali jos kontroliuoti. Žmonės negauna atlyginimų, pensijų, pašalpų. Pasai tapo beverčiai. Kai visi kompiuteriai nedirba, dingsta ir elektros energija. Prasideda pasaulinis chaosas. Žmonės nežino, ko griebtis. Dingo bet kokia kontrolė ir bet koks procesų valdymas. Kasdien žmonės galvoja apie vieną ir tą patį: ”Kaip visa tai sustabdyti?”.

O kas tuo laiku vyksta už Žemės ribų, Visatoje? Ateiviai žiūri į vargšus Žemės gyventojus ir nusprendžia jiems padėti. Ateiviai turi apsigyventi Žemėje. Jie atstato tvarką planetoje, moko gyventi taikoje, santarvėje. Sukuriamos naujos technologijos ir nauji energijos šaltiniai. Pakinta net žmonių maistas. Pasikeičia ir patys žmonės. Nuo 21 amžiaus vidurio visi žmonės gyvena kaip pasakoje!

                                                                                                                               Ksenija Vesiolkina