Lietuvių kalbos mokytojos Dalės tinklalapis

mano mokykla

Dienos klausimas

   Manęs dar nebuvo

   Alyvos žydėjo.

   Manęs nebebus jau,-

   Jos ir vėlei žydės.-

   Ir kris jų lapeliai

   Nuo saulės ir vėjo-

   Kaip smėlio saujelės-

   Ant mano širdies—

   Prašyk, maldauk,-ko tiktai nori:

   Šiandien aš nieko tau neatsakysiu:

   Pasaka dėvi žvaigždžių karoliais,-

   Balti pasauliai mano akyse.

   O juokis, gyvenime, juokis

   Pajaco juoku”!

   Tegul mano akys nemato,

    Kas juoda, klaiku.

   Anksti rytą parašyta

   Daug naujų skambių vardų-

   Versiu knygą neskaitytą

   Nuo rytų lyg vakarų.

   Šią naktį pas mane Karmen atėjo,

   Juoda Karmen - su degančiom akim.

   Ji būrė man - iš kortų spėjo

   Ir gąsdino nelemta ateitim.

           Krūtinė jos karštai alsavo-

           Virpėjo rožė kruvina.

           -Klajonė-gyvenimas tavo

           Ir meilė-tavoji daina.

   …O su naktim išnyko ir Karmen—

   Tik jos aistri daina liūdnai skambėjo.

   Ir keistą dovaną paliko man:

   Raudoną rožę.-Laimės nežadėjo

   Tu nubusi vidury nakties.-

   Miško vėjai su tavim kalbės.

   Ir beržai rankas į dangų ties

   Sveikint gerves, grįžtančias gulbes.

    Sužydėjo pievų gėlės

    Man vienai,-

   Sužydėjo visos gėlės

   Man jaunai.

   Supasi žvaigždės plačioj padangėj,

   Supasi lapai mėnesienoj

   Koks žiedas skėčias jaunoj krūtinėj?

   Koks aidas virpa tavo dainoj?

   Mirtis - gyvybė, ašaros - džiaugsmas,

   Visus šešėliai kloja takus.

   Tik tavo dainos-mano pasaulis,

   Tik tavo akys-mano dangus.

   Tau pirmą pavasario dainą aukoju,

    Tau žiedus žibučių sudėsiu po kojų.-

    Tik skriskim kartu su pavasario vėju,

   Su jaunu kvapu sprogstančiųjų alėjų.

   Tu - aras galingas, aš - gulbė baltkrūtė

   Mums tolimos erdvės, mums marių saulutė

   Ilgaisiais sparnais mes žvaigždynus apjuosim,

   Ten dangišką sapną abudu sapnuosim.

   Kalnų mėlynųjų viršūnės išbalę

   Palaimins mūs sapną, užburs mūsų galią.

   O jei tu į žemę sugrįžt panorėsi-

   Aš tyliai numirsiu alyvų pavėsy.

   Kur gėlynai žydi - ten ir aš.

   Kur drugeliai žaidžia - ten ir aš.

   Kur einu-margi drugeliai mane lydi.

   Kur sustoju - man lelijos baltos žydi.

   Mano mintys, mano svajos - tai vis tu.

   Mano dainos, mano sapnas - tai vis tu.

   Plasta žvaigždės, virpa saulė prie tavęs,

   Kas mane į tavo rūmus benuves?

dainos “Pabučiavimas” įrašas:

   Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas,

   Ir kaip žaibas staigus, ir svaigus kaip naktis-

   O galinga pagunda!- ir šventieji suklumpa…

   Pabučiavimas tavo - pavogta kibirkštis.

               Negaliu aš pamiršti tų įkaitusių lūpų-

               Jos išdegino žemę lig širdies gilumos!

               Ir beprotišku svaiguliu mintį užsupo-

               Ji kaip vergė prie tavęs naktį dieną rymos.

   Ne gyvatė įkando-karštos lūpos bučiavo!

   Ligi kaulų nusmilko šiurpulinga šalna-

   Negaliu aš pamiršti…Nes žinau, kad ir tavo

   Visos mintys ir aistros-bendro laužo liepsna!

   Ir mano dienos - žerinčios ašaros

   Laumių akyse,-

   Ir jų kaip vėjų - vėjų pavasario

   Nesuvaikysi!

   Ir nebijau aš girioj paklysti,

   Jūroj paskęsti,-

   Nes man žadėjo žvaigždė jaunystė

   Niekad negęsti.

   Manęs dar nebuvo

   Alyvos žydėjo

   Manęs nebebus jau…

   Mūsų dienos - kaip šventė,

   Kaip žydėjimas vyšnios,-

   Tai skubėkim gyventi,-

   Nes prabėgs - nebegrįš jos!

   Tai skubėkime džiaugtis!-

   Vai prabėgs - nebegrįš jos!

   Mūsų dienos - kaip paukščiai,

   Kaip žydėjimas vyšnios.

   Bus gaila dienų man auksinių,

   Sidabro naktų,-

   Ir meilės, kur supo, svaigino

   Prie jūros krantų!

   Bet visa juk - melas ir niekas

   Po rausvu šilku!

   Tad juokis, gyvenime, juokis

   Pajaco juoku!

   Aš myliu tave, gaivalingas pasauli!

   Galbūt kaip žvėris tu mane sudraskysi?-

   Vis tiek – aš ir mirsiu šypsodamos saulei,

   Ir saulė degs mano akyse!

   Diena su saule nusileido,-

   Su saule vėl nubus—

   Vai, kas pakeis tau mano meilę,

   Kada manęs nebus?

   Manęs dar nebuvo,-

   Alyvos žydėjo—

   Manęs nebebus jau.-

   Jos vėlei žydės.-

   Vasara kvatojo, vasara žydėjo!-

   Rauda vėjo smuikas, rudeninio vėjo.

   Gluosniai nusiminę vieškelin žiūrėjo:

   “Vasara nuėjo, vasara nuėjo!”

   Gauskit, visos stygos, rudeninę gėlą!

   Grokit mano skausmą, grokit mano gėlą!

   Aukso dienos miršta, saulėje viešėję-           

   Grokit vėjo stygos, grokite pašėlę!