Lietuvių kalbos mokytojos Dalės tinklalapis

Visagino "Atgimimo" gimnazija                                                                     

Pagrindinis


pagrindinis
laboratorija
publikacijos
kūryba
mintys
po Lietuvą
apie save
nuorodos
laisvalaikiui
 

mokomės lietuvių kalbos

svečių knyga

 

PASIDALINK IDĖJOMIS!

 

BENDRAUKIME

 

 

mano mokykla

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai

REIKALAVIMAI ŠIUOLAIKINEI PAMOKAI

 

Reikalavimai šiuolaikinei pamokai
Kas yra pamoka Reikalavimai šiuolaikinei pamokai Kas yra savianalizė? Kokie yra savianalizės principai?
Patarimai mokytojui . . .

 

Kas yra pamoka

Mokyklai rūpi ugdyti visapusišką žmogų, ne vien perteikti žinias. Pagrindinė šios veiklos grandis yra pamoka.

       Pamoka tai planingai organizuota, reglamentuota tam tikrų dokumentų (programų, standartų) mokytojo ir jo ugdytinių veikla. Ši veikla yra mokytojo ir mokinių kūryba. Trumpai pamokos schemą galėtume  nubrėžti taip:

                žinios-------veikla-------rezultatas

         Taigi pamoka — tai mokiniams perteikiamos ir mokinių jau turimos žinios, mokinių ir mokytojo veikla (t.y. įgytų ar turimų žinių taikymas, įgūdžių formavimas ar lavinimas). Negalima užmiršti ir pamokos rezultato — t.y. pamokai keliamų tikslų pasiekimo išraiškos

Reikalavimai šiuolaikinei pamokai

Šiuolaikinei pamokai keliama gana daug ir įvairių reikalavimų. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių. Trumpai, remdamasi ta pačia pamokos schema (žinios — veikla — rezultatas), pateiksiu mano manymu svarbiausius reikalavimus kiekvienai lietuvių kalbos pamokai:

         ŽINIOS:          

 1.   Būtina kompetentingai parinkti pamokos medžiagą, derinti ją su mokinių amžiaus ir jų gyvenamosios aplinkos ypatumais (t.y. mokomoji medžiaga turi būti aktuali ir prieinama mokiniams, ją reikia pasirinkti atsižvelgiant į mokinių amžiaus ypatumus, žinias, gebėjimus, mokinių poreikius ir interesus).

 2.      Ugdymo turinyje turi atsirasti filosofinis pradas, verčiantis mąstyti, tobulėti.

Mokytojas turėtų ne tik suteikti žinių, bet ir pratinti moksleivį mąstyti apie žmogaus ir tautos egzistenciją, atrasti įvairius ryšius tarp faktų bei procesų, formuoti savo elgesį bei įpročius.

         VEIKLA:

 1.  Sumaniai taikyti aktyviuosius ugdymo metodus, derinti juos su tradiciniais. Pamokoje turime siekti aktyvaus ir sąmoningo kiekvieno mokinio darbo, siekti kalbos mokymo ir įgūdžių sudarymo vienovės. Būtina neužmiršti, kad dėstymo metodus pasirenkama atsižvelgdami į mokinių (mokinių grupės, klasės) ypatumus.

Norėčiau pabrėžti, kad nėra ir negali būti universalaus kiekvienam mokytojui ir mokiniui tinkančio metodo. Mokytojas pagal savo prigimtį ir jėgas renkasi tokius metodus, kurie jam padėtų geriausiai pasiekti ugdymo tikslus bei uždavinius. Jei jam pačiam patogus metodas nepadeda skleistis kiekvieno mokinio individualybei, derėtų ieškoti kito arba permąstyti tą patį metodą. Tyrimai rodo, kad įvairesni mokymo būdai sužadina mokinio susidomėjimą, neleidžia nuobodžiauti, turi įtakos mokymosi motyvams. Koks mokymo metodas yra geriausias galima pasakyti tik tada, kai tiksliai įvertinamos mokinių savybės (amžius, motyvai, ankstesnis mokymasis ir rezultatai) ir mokymo tikslai.  

 2.  Domėtis ne tik savo, bet dalykų blokų programomis, standartais, kolegų taikomais darbo metodais ir formomis (t.y. neužmiršti tarpdalykinių ryšių, perimamumo principo ir to, kad pamoka- ne atskirai paimtas izoliuotas ugdymo vienetas, o tam tikrų temų sistema).

 3. Atkreipti dėmesį į gebėjimus, labiausiai reikalingus šiuolaikiniam žmogui ir juos ugdyti (t.y. komunikacinę ir dalykinę kompetenciją, raštingumą, gebėjimą analizuoti, kritiškai mąstyti ir vertinti. Pamokoje reikėtų ne tik suteikti žinių, bet ir pratinti mąstyti apie žmogaus ir tautos egzistenciją, atrasti įvairius ryšius tarp faktų bei procesų, formuoti savo elgesį bei įpročius). Turėtume neužmiršti, kad pamokoje ugdome savo valstybės pilietį. Todėl turime ugdyti pagarbą savo kultūrai, tautinę savimonę.

 4. Pamoką organizuoti taip, kad ir mokytojas, ir mokiniai rastų kuo stebėtis (pamoka   turėtų būti mokytojo ir mokinių saviraiškos rezultatas). Pamokoje mokinys turėtų atsiskleisti kaip laisva asmenybė. Tai būtina mokinių saviraiškos sąlyga.

 5. Produktyvaus, kūrybiško darbo sąlyga — tinkamas pamokos mikroklimatas,   bendradarbiavimui nuteikianti atmosfera ir aplinka, mokytojo ir mokinių tarpusavio santykiai.              

        REZULTATAS: 

 1.      Konkrečių ugdomųjų tikslų pasiekimas.

 2.      Esminių dalykų įsisavinimas.

 3.      Įgūdžių lavinimas ir sudarymas.

Trumpai galėčiau pasakyti, kad mokytojo ir mokinio akimis geriausia  pamoka ta, kurioje mokytojas   jaučia palikęs dalį savęs, o mokinys-suradęs save.

Kas yra savianalizė?

Pamoka mokytojui nesibaigia nuskambėjus skambučiui ir iš kabineto išėjus mokiniams. Juk vis tiek apmąstome, kas buvo gerai, kas ne taip pavyko, ką reikėtų keisti, kaip mokiniai reagavo į pateikiamą medžiagą, ko išmoko. Šie ir kiti klausimai verčia mus analizuoti, vertinti savo darbą. Tai ir yra savianalizė.  

 

        Savianalizė neleidžia mums sustoti. Tai yra savotiškas kiekvieno mūsų tobulėjimo variklis, verčiantis mus geriau, kūrybiškiau dirbti šiandien negu vakar. Todėl kiekvienam mokytojui yra labai svarbu ne tik apmąstyti pravestą pamoką, bet ją įvertinti, įvertinti ne tik savo, bet ir mokinių darbą.

Kokie yra savianalizės principai?

Kuo remdamiesi turėtume vertinti save — mokytoją ir vaikus — mokinius? Reikalavimai šiuolaikinei pamokai diktuoja savianalizės principus. Manyčiau, kad turėtume remtis ta pačia pamokos  schema (žinios — veikla — rezultatas):

        ŽINIOS:

 1.   Ar tinkamai (t. y. atsižvelgiant į mokinių, mokinių grupės individualias savybes) parinkta mokomoji medžiaga?                                                                   

 2.      Ar pamokos turinys verčia mąstyti ir tobulėti? Kaip?

        VEIKLA:

 1.  Ar pamokai tinkamai pasirinkti mokymo metodai ir būdai? Ar atsižvelgiama į mokinių, mokinių grupės ypatumus?

 2.   Ar pamokoje atsispindi tarpdalykiniai ryšiai? Ar pamoka siejama su ankstesne? Ar nurodomi ryšiai būsimai pamokai?

 3.    Kokie gebėjimai ir kaip ugdomi? Ar jie bus reikalingi tolimesnėje mokinių veikloje?

 4.      Ar pamokoje sudaromos sąlygos mokinio ir mokytojo saviraiškai?

 5.      Koks pamokos mikroklimatas, mokytojo ir mokinių santykiai?

        REZULTATAS:

 1.      Ar pasiekti pamokai keliami ugdomieji tikslai? (t.y. ko siekiau ir ką pasiekiau?)

 2.   Ar mokiniai suprato ir įsisavino  pamokoje nagrinėjamą medžiagą? Kokios priemonės buvo naudojamos? Koks  jų efektyvumas?

 3.      Ko pamokoje išmoko mokinys? Kokie įgūdžiai buvo lavinami?

 4.      Už ką ir kaip vertinami mokiniai?

     Atsakydami į šiuos klausimus analizuosime, vertinsime pamoką, galbūt pastebėsime savo klaidas, ieškosime būdų jų išvengti. Daugelis klausimų pradedami klausiamuoju žodžiu „ar”, bet tai nereiškia, kad atsakydami į juos turėtume apsiriboti atsakymais „taip” arba „ne”. Po atsakymų į klausimus turėtume kelti dar klausimus sau „kaip” ir „kodėl”. Tik tada analizuosime ir vertinsime save.

      Apibendrindami visą pamoką, savęs galėtume klausti : su kokia nuotaika mokiniai išėjo iš pamokos? kodėl? kas nepavyko? kodėl? ką kitą kartą darysiu kitaip ir kodėl? ką darysiu taip pat? kodėl? kaip jaučiuosi pats po pamokos? kodėl?

Patarimai mokytojui

PATARIMAI MOKYTOJUI:  

 1. Stenkis kuo geriau pažinti mokinius. Bendradarbiauk su klasės auklėtoju, dalykų mokytojais.

 2.   Kaupk pamokų planus.

 3.    Pamokos eigoje ar po pamokos pažymėk pakitimus, nurodyk ką ir kodėl pakeitei?

 4.  Plane užsirašyk mintis, kurios kilo pamokoje, po pamokos, mokinių pasakytas netikėtas frazes, apibūdink mokinių darbą, reakciją pamokoje, klausimus, nugirstus mokinių vertinimus, apibūdink mokinių nuotaiką po pamokos, savo savijautą.

      Visa tai turėtų padėti ne tik pačiam įvertinti save, bet ir tobulėti, siekti tobulesnių pamokų.